Šiaulių šv. Jurgio parapija
Piligriminė parapijos kelionė
|
Birutė Vasylienė Piligriminė kelionė į Lurdą, Arsą ir kitas Prancūzijos šventas vietas Pagaliau išsipildė jau keletą metų ramybės neduodanti svajonė – aplankyti Lurdą ir Arsą. Rugpjūčio antrą dieną, antrą valandą nakties Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje susirinko dvylikos žmonių grupelė, pasiruošusi piligriminei kelionei, kurią organizavo Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. Egidijus Venckus. Mūsų grupelę subūrė parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, kuris 2 val. 20 min. aukojo šv. Mišias. Jam patarnavo kartu vykstantys Kauno kunigų seminarijos klierikai Nerijus ir Paulius. Minorinė aplinka, paslaptinga bažnyčią gaubianti šviesa ir grupelė žmonių, susibūrusių presbiterijoje prie altoriaus, neįprastai tylus monsinjoro balsas, skelbiantis Dievo žodį, ypač jautriai veikė širdį. Mintyse skambėjo vieninteliai žodžiai: „Viešpatie, dėkoju Tau!” Homilijoje monsinjoras pabrėžė, kad tai piligriminė kelionė, kurios metu kvietė laiptelis po laiptelio žengti dvasinio tobulėjimo link. Po šv. Mišių teko palaukti atvykstančio iš Šiaulių autobuso. Pagaliau lagaminai pakrauti į bagažinę, mes susodinti autobuso gale mums skirtose vietose, bent mintyse persižegnojame ir pajudame. Ir štai pirmasis išbandymas: vos pravažiavus Lenkijos miestelį Lomžą sugedo autobusas. Teko laukti iš Kauno atvežamos detalės, kurios aplinkiniuose Lenkijos autoservisuose nebuvo. Ilgas aštuonių valandų laukimo valandas užpildė maldos, mąstymai, konferencijos, kurias vedė kunigas Egidijus. Pirmiausiai 8 val. sukalbėjome Liturginių valandų Rytmetinę maldą, 9 val. – Gailestingumo rožinėlį, 9.30 val. vyko konferencija. Kun. Egidijus kalbėjo: „Išvykome į nežinomybę, išbandyti save, pasitikrinti, koks aš esu ne namuose, ne savo aplinkoje, ne gatvėje, ne su artimaisiais.“ Vėliau pakvietė meditacijai, giliau pažvelgti į savo vidų, pabandyti pažinti save. Didžiausia nuodėmė yra puikybė, iš kurios išplaukia visos kitos nuodėmės, kurios dažnai tampa kasdienybe, ir mes jų net nejaučiame. „Pirmiausia pasistenkite nuraminti save, savo protą, savo jausmus ir atverkite širdis Dievo vedimui. Tai padės nugalėti savyje tūnantį puikybės jausmą ir atsiduoti Dievo veikimui, Jo valiai,“ – kalbėjo kun. Egidijus. Kiekvienas paklauskite savęs: „Ar tikiu, kad Dievas manimi rūpinasi, mane saugo, ar galiu atsisakyti savo šviesos ir įsileisti Dievo šviesą? Ar ta tiesa, kuria gyvenu, yra man užtikrinanti viltį, ar galiu pajusti amžinybę, kad savo prigimtimi priklausau Dievui? Ar galiu priimti Jo malonės dovanas? Ar galiu susikaupti, atmesti visas įtampas, nurimti ir neskubėti? Ar mano širdis ir protas gali priimti visa tai?“ Toliau kun. Egidijus pateikė mąstymą iš Tomo Kempiečio knygutės „Kristaus sekimas“(„Ardor“, 1994 m): „Nesutvarkyti polinkiai“ ir „Puikybės ir tuščios vilties vengimas“)(psl. 21-24). 10 val. sukalbėjome Rožinio kančios slėpinius, 11 val. – Liturginių valandų Dieninę maldą. Po to vyko diskusija: „Kas man yra tikėjimas? Nuo ko pradėti apaštalavimą? Kaip pradėti pokalbį apie tai, kad Dievas tikrai yra?“ Buvo įvairių nuomonių ir samprotavimų. Kun. Egidijus baigė diskusiją sakydamas: „Tikėjimas yra Dievo malonė ir tik Jo dovana. Tik Jis vienintelis gali suteikti šią dovaną“. Tačiau ar kiekvienas išdrįsta šią dovaną priimti, atrišti dovanos raištelį? Ką daryti su tais, kurie netiki Dievu, gyvena susidėję, nesirūpina savo dvasiniu ugdymu? Tada turi padėti draugai, artimieji, rodydami gražų tikėjimo pavyzdį, taip pat Šv. Rašto studijos. 12 val. meditacija „Vengimas nenaudingų kelių“ pagal knygą „Kristaus sekimas“ (psl. 27-28). Po to kunigas Egidijus pakvietė atsakyti pačiam sau į klausimus: „Kas aš toks kaip asmuo dabar? Ar aš jaučiu gyvenimo pulsą? Kada aš esu tikrasis „aš“? Kur mano širdis šiandien? Ar aš jaučiu jos veikimą? Ar aš myliu save, ar manyje yra žmonės, kurios aš myliu?“ Esame Dievo vaikai, bet ne dievai. Iš vienos pusės mus valdo pasitikėjimas savimi plius nuolankumas, iš kitos – arogancija ir pasididžiavimas. Kaip sutirpdyti savyje ydas? Melsdamiesi, medituodami, mąstydami, tyrinėdami save nepajutome, kaip praėjo aštuonios valandos. 16 val. lengvoji mašina atvežė detalę. Baigiant remontuoti autobusą, iš Kauno atskubėjo kitas autobusas. Laimė, nereikėjo kraustytis, nes mūsų autobusas buvo sutvarkytas, ir sėkmingai važiavome toliau. Nakvynės vieta buvo pakeista 200 km arčiau. 2 val. 30 min. pasiekėme Hradec Kralove miestą ir apsistojome Cernigov viešbutyje. Rugpjūčio 3 d. 9 val. – pusryčiai, 10.30 val. – šv. Mišios vietinėje bažnyčioje. Joms vadovavo Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. Egidijus Venckus, koncelebravo Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, Kelmės Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų altarista Pranciškus Venckus, Šiaulių šv. Jurgio altarista Algirdas Pakamanis, patarnavo klierikai Nerijus Pipiras ir Paulius Kontrimas. Komentuodamas Evangeliją pagal Matą (Mt 14, 22-23) kun. Egidijus kalbėjo: „Viešpats eina vandeniu. Mokiniai išsigąsta. „Nebijokite!” – nuramina Kristus. O ar mes neišsigąstume, jei išvystume ateinantį Jėzų dabar, čia – pro duris, per lietų?“ (lauke tą rytą lijo). Kunigas kvietė atverti širdis, priimti Jėzų ir pavesti Jam savo likimą. Po šv. Mišių vykome toliau link Prancūzijos. Kasdien buvo laikomasi šios dienotvarkės: Liturginės valandos: Rytmetinė, Dieninė ir Vakarinė. Jas vesdavo kun. Egidijus, mons. Vytautas arba dažniausiai klierikai Nerijus ir Paulius. Rožinio malda po Liturginių valandų Rytmetinės maldos ir Gailestingumo rožinėlis po Dieninės maldos. Jas vesdavo sesutė Adelė iš Šiaulių. Konferencija, mąstymas, liudijimai. Juos vesdavo kun. Egidijus arba mons. Vytautas. Beveik kasdien buvo aukojamos šv. Mišios. Joms vadovavo kun. Egidijus arba mons. Vytautas, koncelebravo kartu vykę kunigai, patarnavo klierikai. Taupumo sumetimais toliau neminėsiu šių įprastinių kasdienių maldų, trumpai nusakysiu mąstymų, konferencijų tematiką, šv. Mišių homilijų pagrindinę mintį, bendrą įspūdį apie pamatytus objektus. Šios dienos konferenciją „Irkis gilyn“ apie žmogaus puikybę ir kaip kovoti su šia yda vedė kun. Egidijus. Dienos mąstymą vedė mons. Vytautas. Jis kalbėjo, kad mums šiandien labai tinka Evangelija (Mt 14,22-32), kurioje aprašomas Jėzaus ėjimas vandeniu, mokinių išgąstis pamačius Jį, ir kaip Petrui pritrūko drąsos einant vandeniu link Jėzaus. Taip ir mes žingsnis po žingsnio einame link kažko, link nežinomybės. Nėra lengvo kelio. Kuo sunkiau juo eiti, tuo didesnis džiaugsmas apima jį nuėjus. Pripažinkime, dažnai esame pasimetę, apimti baimės ir, rodos, skęstame kasdienybėje. Tik tvirtas tikėjimas, pasitikėjimas Dievu gali padėti pasiekti kelionės tikslą. Jėzus visada šalia. Jis ir miegodamas nutildo gyvenimo audras ir išgelbsti žmogų. Ir keletas klausimų pamąstymui: „Ar mūsų gyvenimo valtyje yra Jėzus, ar jaučiame Jį šalia? Kur mes esame? Gal miegame? Gal norime pigaus kranto?“ Mąstymą baigė žodžiais: „Atverkite širdis Jėzui, sakydami: „Jėzau, aš esu čia ir džiaugiuosi, kad Tu esi čia.“ Kai Dievas užima tavo širdyje pirmą vietą, visos audros nepavojingos, jos praeis, bangų mūšis nuslūgs. Po šio apmąstymo kun. Egidijus pasiūlė pasidalyti kūrybiniais sugebėjimais. Šiauliškiai brolis ir sesuo (Egidijus ir Gintarė) grojo gitara ir dainavo, alt. Algirdas dainavo „Lietuva brangi“, Birutė iš Kauno perskaitė Br. Ferrero „Du ledokšniai“. Po Liturginių valandų Vakarinės maldos kun. Egidijus vedė mąstymą „Ramus žmogus“ pagal knygą „Kristaus sekimas“ (psl. 90-92). Rugpjūčio 4 d. 2 val. pasiekėme Reimso miestelį, 120 km nuo Paryžiaus, apsistojome Premjere Grasse viešbutyje. 9 val. pusryčiai, 10.30 val. pajudėjome link Paryžiaus. Po įprastinių ryto maldų kun. Egidijus pravedė mąstymą apie nuolankumą. Savimeilė – didžiausia kliūtis tobulėjimui. („Kristaus sekimas“, „Nuolankumas“, psl. 161-163). 13 val. išvydome Paryžių, kuris savo baltais pastatais man priminė Jeruzalę. Įvažiavus į miestą, mus pasitiko didžiuliai Finansų pastatai, milžiniška gynybinė tvirtovė Bastilija, jos kolonos, aikštė, Operos pastatas. Aš dar nieko nerašiau apie nuostabią, nuoširdžią, mielą gidę Liną, kuri intarpus tarp maldų ir mąstymų užpildydavo išsamiais pasakojimais apie vietoves, miestus, supažindindama su krašto papročiais, istorija, verslu. Kadangi mūsų kelionė ne pažintinė, tai šių pasakojimų nors jie labai įdomūs ir išsamūs, pasakojimų neaprašau. Stebino tai, kad gidė Lina viską pasakojo iš atminties, nesinaudojo jokiais užrašais, knygomis, kaip kiti gidai, su kuriais teko bendrauti anksčiau. Daug įdomaus sužinojome apie Paryžiaus Pasaulio arabų kraštų universitetą, Paryžiaus globėją šv. Genovaitę, Sorborne universitetą, Karališkuosius rūmus, Šv. Jokūbo bažnyčią, Napoleono nutiestą prekybos gatvę (Rivoli gatvė), Luvro muziejų, Žaną d‘ Ark, Santarvės aikštę, Triumfo arką , Eliziejaus laukus – visa tai žvelgėme pro autobuso langą. Iš autobuso išlipome ir aplankėme Dievo Motinos katedrą (Notre Damo katedra) ir Monmartro katedrą – Švč. Jėzaus Širdies baziliką. Į šią baziliką pakilome keltu ir nuo jos šventoriaus atsivėrė nuostabi Paryžiaus panorama su didingais pastatais, bažnyčių bokštais, aikštėmis, obeliskais. Pasimeldę bazilikoje ir apžiūrėję ją, nusileidome žemyn ir ėjome į Eifelio bokštą. Nors kaupėsi debesys, buvo 20 val., bet nuo bokšto vėl atsivėrė nuostabi Paryžiaus panorama. Kai nusileidome žemyn, lauke lijo. Neskubėjome prie garlaivio, kuriuo plaukėme Senos upe, grožėdamiesi vakariniais Paryžiaus žiburiais. Į autobusą grįžome apie 23 val., sukalbėjome Liturginių valandų Vakarinę maldą ir 24 val. apsistojome Paryžiaus priemiesčio Inje (Igni) viešbutyje.
|
