Atgaila

 1. “Gailestingasis Tėvas apreiškė savo gailestingumą, sutaikydamas pasaulį per Kristų ir padarydamas taiką Jo krauju, išlietu ant kryžiaus, sutaikydamas dangų ir žemę. Dievo Sūnus tapo žmogumi ir gyveno tarp žmonių, kad išlaisvintų juos iš nuodėmės vergijos ir pašauktų iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Todėl, savo misiją žemėje pradėjo skelbdamas atgailą ir kviesdamas: “Atsiverskite ir tikėkite Evangelija”(Mk 1, 15). Šis kvietimas atgailai daugelį kartų jau buvo skelbtas pranašų lūpomis ir jie tarytum ruošė žmonių širdis Dievo karalystės atėjimui ir ypatingai Jonas Krikštytojas, kuris buvo atėjęs skelbti “atgailos krikšto atsivertimui ir nuodėmių atleidimui gauti” (Mk 1, 4). Jėzus ne tik kvietė žmones į atgailą, kad jie paliktų nuodėmes, bet kad jie į Dievą atsiverstų. Jėzus ne tik kvietė atsiversti, bet pats savo mirtimi sutaikė žmones su Tėvu. Jėzus gydė žmonėms visokias negalias ir parodė turįs galią nuodėmes atleisti. Galiausiai Jėzus mirė dėl mūsų nuodėmių ir prisikėlė mūsų nuteisinimui. Todėl tą naktį, kurią buvo išduotas davė pradžią išganomajai kančiai, įsteigė Naująją Sandorą savo Kraujyje nuodėmėms atleisti, o po savo Prisikėlimo pasiuntė apaštalams savo Šv. Dvasią, kad jie turėtų galią nuodėmes atleisti ar sulaikyti, suteikė misiją Jo vardu visoms tautoms skelbti atgailą ir nuodėmių atleidimą. Ištikimas Viešpaties siuntimui Petras, kuriam Viešpats buvo pasakęs: “Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus. Ką tu suriši žemėje bus surišta ir danguje ir ką atriši žemėje bus atrišta ir danguje” (Mt 16, 19). Petras Sekminių dieną paskelbė nuodėmių atleidimą per krikštą: “Atgailokite ir kiekvienas iš jūsų tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus nuodėmių atleidimui gauti” (Apd 2, 38). Nuo tada Bažnyčia nenustoja kvietusi žmones iš nuodėmės į atsivertimą ir visada švenčia Atgailą kaip Kristaus pergalę prieš nuodėmę.

2. Ši pergalė ypatingai spindi Krikšto sakramente. Jame senasis žmogus yra nukryžiuojamas su Kristumi, kad kūnas, sunaikintas nuodėmės ir kad būdami nuodėmės vergai, prisikeltume su Kristumi ir su Juo gyventume. Dėl to Bažnyčia išpažįsta “tikėjimą į vieną krikštą nuodėmėms atleisti”.

Mišių aukoje yra švenčiama Kristaus kančia, Jo Kūnas ir Kraujas yra duodami dėl nuodėmių atleidimo ir naujai yra Bažnyčios paaukojami Dievui dėl viso pasaulio išgelbėjimo. Kristus iš tikrųjų yra Eucharistijoje ir yra aukojamas kaip “susitaikinimo auka”. Dar anksčiau, mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, kada suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią nuodėmes atleisti, įsteigė Bažnyčioje Atgailos sakramentą, kad tikintieji, patekę į nuodėmes po krikšto, atgautų malonę ir susitaikytų su Dievu. “Vandens ir ašarų niekuomet netruko Bažnyčioje: todėl Krikšto vanduo ir Atgailos ašaros sutaiko su Dievu”. šv. Ambrozijus/.

[Kokias galėtume padaryti iš šio skyriaus išvadas? Dievo gailestingumo planas pasirodė ir apsireiškė Kristuje ir per Kristų. Atgailai, išganymo istorijoje, nuolat kvietė pranašai, Jėzus atėjo kaip naikintojas pasaulio nuodėmių. Atleisti nuodėmes Kristus suteikė galią apaštalams ir Atgaila Bažnyčioje visuomet buvo švenčiama. Nuodėmių atleidimas ir susitaikinimas švenčiamas Krikštu, Eucharistija ir Atgailos sakramentu.]

II. Penitentų susitaikinimas Bažnyčios gyvenime

 Bažnyčia yra šventa, tačiau visada reikalinga apsivalymo

3. Kristus “mylėjo Bažnyčią ir atidavė save dėl jos, kad padarytų ją šventa” (plg. Ef 5, 25-26) ir sujungtų su savimi kaip Sužadėtinė, nes ji yra Kristaus Kūno pilnatvė ir Kristus ją pripildęs yra savo dieviškomis dovanomis. Per ją Kristus teikia žmonėms tiesą ir savo malonę.

Tačiau Bažnyčios nariai yra gundomi ir dažnai nusideda, todėl per Kristų, šventą ir nekaltą, esantį be dėmės, tam, kuris nepažino nuodėmės yra Dievo tautai atleidžiama nuodėmės ir Bažnyčia priglaudžia nusidėjėlius. Ji (Bažnyčia) yra visada šventa, tačiau reikalinga nuolatinio apsivalymo, kad per atgailą galėtų nuolat atsinaujinti.

Atgaila gyvenime ir Bažnyčios liturgijoje.

4. Įvairiais būdais Dievo tauta tęsia šią Atgailą ir ją praktikuoja patirdama įvairius bandymus ir dalyvaudama Kristaus kančioje, vykdydama gailestingumo ir meilės darbus ir diena iš dienos juos intensyvindama. Bažnyčia kviečia atsivertimui ir tai pasauliui tampa atsivertimo ženklu, atsivertimo, kuriam kviečia Dievas. Visa tai Bažnyčia išreiškia savo gyvenime švenčiant liturgiją, kada tikintieji išpažįsta nuodėmes ir meldžia Dievo gailestingumo, o taip pat ir brolių, dalyvaudami įvairiuose atgailos šventimuose, skelbdami Dievo žodį, melsdamiesi, atlikdami atgailos veiksmus švęsdami Eucharistiją.

Bažnyčia atgailą švenčia Atgailos sakramente. Atgailos sakramentu tikintieji patiria Dievo gailestingumą ir gauna nuodėmių atleidimą, tuo pačiu susitaiko su Bažnyčia, kurią jie buvo sužeidę savo nuodėmėmis. Kartu su meile, malda bei atsivertimu jie bendradarbiauja Bažnyčios atnaujinime.

Susitaikinimas su Dievu ir su Bažnyčia

5. Krikščionys susitaiko su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šv. Dvasia, susitaiko su savo broliais. Krikščionys kartu neša bendrą atsakomybę už nuodėmes ir yra solidarūs atgailoje. Nuodėmė yra atsitraukimas nuo Dievo, draugystės nutraukimas su Juo. Todėl atgailos tikslas iš esmės yra atstatyti meilę su Dievu ir atnaujinti pilnutinius su Juo santykius. Nusidėjėlis, gailestingosios Dievo malonės veikiamas, tarytum pradeda atgailos kelionę ir sugrįžta pas Tėvą, kuris pirmas mus pamilo, pas Kristų, kuris už mus atidavė pats save ir pas Šv. Dvasią, kurios pilnatvė buvo mums išlieta. Tad Atgailos sakramentu žmogus pirmiausia susitaiko su Dievu – atstato meilės santykį, kurį buvo nutraukęs nuodėme.

Dieviškos Apvaizdos paslaptimi žmonės yra tarpusavyje sujungti glaudžiais antgamtiniais ryšiais ir todėl nuodėmės galia, kurią įvykdo nors vienas tikintysis, paliečia ir kitus. Ir priešingai, kiekvieno nario šventumas yra palaimos ženklas visiems. Todėl Atgaila yra kartu susitaikinimas su broliais, nes nuodėme jie taip pat buvo paliesti.

Žmonės dažnai drauge vykdo neteisingumą, todėl jie turi būti solidarūs ir Atgailoje. Taip išlaisvinti iš nuodėmės, Kristaus malonės dėka, drauge su kitais geros valios žmonėmis gali būti bendradarbiais vykdydami pasaulyje teisingumą ir taiką.

Atgailos sakramentas ir jo dalys

6. Kristaus mokinys, padaręs nuodėmę, Šv. Dvasios paveiktas, artinasi prie Atgailos sakramento ir visų pirma jis turi iš visos širdies atsiversti į Dievą. Šį intymų širdies atsivertimą nusidėjėlis, kuris savyje talpina gailestį dėl nuodėmių ir pažadą naujo gyvenimo, išpažįsta Bažnyčiai, atsiteisia ir keičia savo gyvenimą. Dievas suteikia nuodėmių atleidimą per Bažnyčią, kuri veikia per kunigų tarnystę.

a) Gailestis

Tarp penitento veiksmų pirmąją vietą užima gailestis, kuris yra skausmas ir pasibjaurėjimas dėl įvykdytų nuodėmių su pažadu daugiau nebenusidėti. Iš tikrųjų į Kristaus karalystę mes galime eiti tik su “metanoia”, t.y. gailesčiu, atgaila. Su tuo giliu ir radikaliu pasikeitimu, kurio pasekoje, išjudintas Dievo šventumo ir gerumo, Ë›mogus pradeda galvoti, spręsti ir pertvarkyti savo gyvenimą, kadangi tai jam yra pasireiškę ir dovanota per Sūnų. Nuo širdies gailesčio priklauso atgailos tikrumas. Atgaila turi apimti visą žmogų, kad jį išgrynintų ir jo dvasia diena iš dienos vis labiau panašėtų į Kristų. Gailestis už nuodėmes yra pats svarbiausias penitento aktas Atgailos sakramente.

b) Išpažinimas (išpažintis)

Kitas Atgailos sakramento veiksmas yra kalčių išpažinimas, kuris plaukia iš tikro savęs pažinimo ir gailesčio už nuodėmes. Sąžinės tyrimas turi būti atidus ir kruopštus. Išorinis savęs apskundimas turi būti daromas Dievo gailestingumo šviesoje. Atgaila reikalauja, kad penitentas laisva valia atvertų savo širdį Dievo tarnui ir pasivestų jo dvasiniam sprendimui. Ministrui suteikta raktų galia yra atleisti nuodėmes Kristaus vardu.

c) Atsiteisimas

Tikras atsivertimas tampa pilnutiniu, kada atsiteisiama už padarytas nuodėmes. Atsiteisimas keičia gyvenimą ir atsiteisiama už tai, kas buvo pažeista. Atsiteisimas priklauso nuo kiekvieno atskiro penitento. Kiekvienas tegul atsiteisia tokiu būdu ir toje srityje, kuri labiausiai buvo pažeista ir tebūnie kuo efektyviau gydoma iš blogio pasekmių. Tad yra būtina, kad ta bausmė būtų vaistas prieš nuodėmes ir kartu padėtų tam tikru būdu pakeisti gyvenimą. Penitentas atsiteisimu tarytum prisiima užduotį, dalyvaudamas išganymo paslaptyje ir kartu žvelgdamas į savo ateitį.

d)Išrišimas

Nusidėjėlis išpažinties sakramente parodo save Bažnyčios tarnui, parodo savo atsivertimą ir Dievas suteikia atleidimą atleidimo ženklu. Taip Atgailos sakramentas yra atbaigiamas. Dievas nori tartum pasitarnauti regimu ženklu ir suteikti mums išganymą, atnaujinti nutrauktą sandorą. Į išganymo dieviškąją ekonomiją kaip tik ir įeina tos regimos Dievo meilės ir gerumo pasireiškimas, mūsų Išganytojo meilės, kurią Jis parodė gyvendamas tarp žmonių. Išrišimas suprantamas kaip Dievo atleidimas, kurį Jis teikia per Atgailos sakramento ministrą.

Atgailos sakramentas turi trinitarinę dimensiją. Per Atgailos sakramentą Tėvas priglaudžia atgailojantį sūnų, kuris pas Jį sugrįžta. Kristus užsideda ant pečių tą paklydusią avelę ir ją parneša į avidę. Šv. Dvasia naujai pašventina šventovę ir suintensyvina savo buvimą joje. Taip atnaujintas šiuo ženklu krikščionis Viešpaties didžiajame džiaugsme ir kartu su Bažnyčia džiaugiasi kiekvieno, iš toli sugrįžusio sūnaus sugrįžimą bei švenčia prie bendro puotos stalo.

Šio sakramento būtinumas ir naudingumas

7. Atgailos sakramentas yra reikalingas patirti Dievo teikiamam atleidimui tiek didelėms, tiek lengvoms nuodėmėms. Taip pat šis sakramentas yra naudingas visam krikščionio religiniam gyvenimui ir todėl jo nuolatinis šventimas (dažnumas) formuoja krikščionio dvasinį gyvenimą. Kaip įvairi ir daugiasluoksnė yra dvasinė žaizda, kurią padaro nuodėmė pavienio krikščionio ir bendruomenės gyvenime, taip ir Atgailos vaisiai yra įvairūs. Tie, kurie sunkiai nusidėjo ir nutraukė meilės bendrystę su Dievu, Atgailos sakramentu jie atgauna prarastą dvasinį gyvenimą. Tie, kurie padarė lengvas nuodėmes ir tai tarytum kasdien patiria savo žmogišką silpnumą, švęsdami Atgailos sakramentą ir gaudami atleidimą jie įgyja jėgos ir tvirtumo eiti keliu, vedančiu į pilną Dievo vaikų laisvę.

Sunkių nuodėmių atleidimui Atgailos sakramentas yra būtinas, nes tik jis atstato meilės ryšį su Dievu. Lengvosioms nuodėmėms yra ir daugiau atleidimo būdų, tačiau ir šia prasme Atgailos sakramentas yra naudingas, nes jis nuolat išlaisvina ir iš lengvų nuodėmių vergijos ir suteikia tvirtumo bei jėgų, eiti keliu, vedančiu į pilnutinę Dievo vaikų laisvę. Tikintieji Atgailos sakramente kunigui turi išpažinti visas sunkias nuodėmes, kurias atsimena, atlikę sąžinės tyrimą, gailestingojo Dievo akivaizdoje. Atgailos sakramente penitentas privalo išpažinti visas sunkias nuodėmes. Taip pat ir lengvas nuodėmes yra naudinga išpažinti dažnai švenčiant Atgailos sakramentą. Tai nekalbama apie paprasčiausią Atgailos sakramento ritualo naudojimą. Čia taip pat nėra koks nors psichologinis pratimas – tai yra nuolatinis atsinaujinimas, kad Krikšto malonė esanti mumyse būtų nuolat atnaujinama ir kad Jėzaus Kristaus gyvenimas kiek įmanoma tobuliau atsispindėtų mūsų gyvenime. Šiose (kalbant apie lengvų nuodėmių išpažinimą) išpažintyse nuodėmių išpažinimas konfesarijui turi būti stimulas vis labiau ir intymiau formuoti save Kristaus pavyzdžiu ir vis labiau būti dėmesingiems Šv. Dvasios balsui.