Atgailos sakramentas
,,Jis vadinamas Atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę.
Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmenį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.
Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas - nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas yra taip pat Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui ,,išpažinimas", pripažinimas ir pašlovinimas.
Jis vadinamas ir Sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę: ,,Susitaikykite su Dievu!" (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: ,,Eikite pirmiau susitaikinti su broliu" (Mt 5,24)."
(Iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo (KBK 1423 - 1424))
Penitentams išpažinties galima prieiti kiekvieną dieną prieš Šv. Mišias.
,,Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk"
(plg. JN 8, 11)
1. ,,Gailestingasis Tėvas apreiškė savo gailestingumą, sutaikydamas pasaulį per Kristų ir padarydamas taiką Jo krauju, išlietu ant kryžiaus, sutaikydamas dangų ir žemę. Dievo Sūnus tapo žmogumi ir gyveno tarp žmonių, kad išlaisvintų juos iš nuodėmės vergijos ir pašauktų iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Todėl, savo misiją žemėje pradėjo skelbdamas atgailą ir kviesdamas: ,,Atsiverskite ir tikėkite Evangelija" (Mk 1, 15). Šis kvietimas atgailai daugelį kartų jau buvo skelbtas pranašų lūpomis ir jie tarytum ruošė žmonių širdis Dievo karalystės atėjimui ir ypatingai Jonas Krikštytojas, kuris buvo atėjęs skelbti ,,atgailos krikšto atsivertimui ir nuodėmių atleidimui gauti" (Mk 1, 4). Jėzus ne tik kvietė žmones į atgailą, kad jie paliktų nuodėmes, bet kad jie į Dievą atsiverstų. Jėzus ne tik kvietė atsiversti, bet pats savo mirtimi sutaikė žmones su Tėvu. Jėzus gydė žmonėms visokias negalias ir parodė turįs galią nuodėmes atleisti. Galiausiai Jėzus mirė dėl mūsų nuodėmių ir prisikėlė mūsų nuteisinimui. Todėl tą naktį, kurią buvo išduota davė pradžią išganomajai kančiai, įsteigė Naująją Sandorą savo Kraujyje nuodėmėms atleisti, o po savo Prisikėlimo pasiuntė apaštalams savo Šv. Dvasią, kad jie turėtų galią nuodėmes atleisti ar sulaikyti, suteikė misiją Jo vardu visoms tautoms skelbti atgail ir nuodėmių atleidimą. Ištikimas Viešpaties siuntimui Petras, kuriam Viešpats buvo pasakęs: ,,Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus. Ką tu suriši žemėje bus surišta ir danguje ir ką atriši žemėje bus atrišta ir danguje" (Mt 16, 19). Petras Sekminių dieną paskelbė nuodėmių atleidimą per krikštą: ,, Atgailokite ir kiekvienas iš jūsų tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus nuodėmių atleidimui gauti" (Apd 2, 38). Nuo tada Bažnyčia nenustoja kvietusi žmones iš nuodėmės į atsivertimą ir visada švenčia Atgailą kaip Kristaus pergalę prieš nuodėmę.
2. Ši pergalė ypatingai spindi Krikšto sakramente. Jame senasis žmogus yra nukryžiuojamas su Kristumi, kad kūnas, sunaikintas nuodėmės ir kad būdami nuodėmės vergai, prisikeltume su Kristumi ir su Juo gyventume. Dėl to Bažnyčia išpažįsta ,,tikėjimą į vieną krikštą nuodėmėms atleisti".
Mišių aukoje yra švenčiama Kristaus kančia, Jo Kūnas ir Kraujas yra duodami dėl nuodėmių atleidimo ir naujai yra Bažnyčios paaukojami Dievui dėl viso pasaulio išgelbėjimo. Kristus iš tikrųjų yra Eucharistijoje ir yra aukojamas kaip ,,susitaikinimo auka". Dar anksčiau, mūsų išganytojas Jėzus Kristus, kada suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią nuodėmes atleisti, įsteigė Bažnyčioje Atgailos sakramentą, kad tikintieji, patekę į nuodėmes po krikšto, atgautų malonę ir susitaikytu su Dievu. ,,Vandens ir ašarų niekuomet netruko Bažnyčioje: todėl Krikšto vanduo ir Atgailos ašaros sutaiko su Dievu" (Šv. Ambrozijus).
Sunkių nuodėmių atleidimui Atgailos sakramentas yra būtinas, nes tik jis atstato meilės ryšį su Dievu. Lengvosioms nuodėmėms yra ir daugiau atleidimo būdų, tačiau ir šia prasme Atgailos sakramentas yra naudingas, nes jis nuolat išlaisvina ir iš lengvų nuodėmių vergijos ir suteikia tvirtumo bei jėgų, eiti keliu, vedančiu į pilnutinę Dievo vaikų laisvę. Tikintieji Atgailos sakramente kunigui turi išpažinti visas sunkias nuodėmes, kurias atsimena, atlikę sąžinės tyrimą, gailestingojo Dievo akivaizdoje.