Sekmadienio mintys

Penktasis eilinis sekmadienis
Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.

Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29-39)

SKAUSMO IR GARBĖS VERGIJA

Šio sekmadienio skaitiniai mums suteikia progą palyginti du skirtingus požiūrius į gyvenimą. Pirmajame skaitinyje minimas Senojo Testamento teisuolis Jobas, kuris - anksčiau pažinęs gerbūvį - pergyvena, jog yra ištiktas nelaimės ir lygina save su vergu. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius, priešingai: su pasitenkinimu tvirtina, jog tapo vergu dėl Evangelijos.

Tačiau svarbiausią šio sekmadienio mintį, kaip visuomet, randame Evangelijos ištraukoje. Dievas nenori vergijos ir tarnauti Jam - nereiškia vergauti. Jėzus išvaduoja žmogų iš vergijos. Apsėstasis, pagydytas sinagogoje, Simono uošvė, išvaduota iš ligos, daugybė ligonių, patyrusių palengvinimą prie miesto vartų, mums aiškiai byloja apie Jėzų, Dievo Sūnų, siųstą vaduoti žmonių.

Jėzus buvo Tėvo siųstas sutraukyti vergijos pančių, sugriauti prietarų, jog viskas jau iš anksto nulemta, pašalinti iš žmonių tarpo abejingumą ir nejudrumą.

Liga gali tapti vergija. Tačiau pernelyg didelis susirūpinimas savo sėkme, kaip, sakykime, apaštalų, draudžiančių žmonėms prisiartinti prie Jėzaus, taip pat reiškia vergo lemtį.

Jėzus egoistinei vergijai priešpastato meilės ir tarnavimo laisvę. Norėdamas pamokyti apaštalus, troškusius būti visų akivaizdoje, jis atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Vietoje afišavimosi, jis renkasi nuošalumą, tačiau neatsisako eiti su apaštalais, kai to reikia žmonėms.

Remdamiesi šiomis Evangelijos eilutėmis, amžių bėgyje nemaža žmonių troško išmokti organizuoti savo dieną, sekdami Išganytojo pavyzdžiu: bendra malda, mokymas, šeimos pareigos, santykiai su draugais, pastangos, siekiant padėti artimui, kartu pasitraukimas į nuošalumą. Kvailos svajonės,- pasakys ne vienas.

Visų šių dalykų suderinti paprasčiausiai nepavyksta. Savo prigimtyje atskleidžiame tam tikrą pusiausvyros nebuvimą ir suvokiame, jog Jėzaus gyvenimo neįmanoma nukopijuoti. Mes žavimės Išganytojo asmens harmonija ir kartu bejėgiškai pajuntame, kaip esame toli nuo viso šito.

Tačiau, kaip bebūtų, neturime pamiršti pareigos sąmoningai ir drąsiai siekti vis didesnės harmonijos savo širdyje. Tai nėra kažkas, nuleidžiamo iš dangaus. Jos neįmanoma pasiekti, bandant viską matuoti laiku: tiek skiriu maldai, tiek namų reikalams, tiek laisvalaikiui, tiek bendravimui su kitais ir panašiai... Kas taip mėgintų rasti sielos ramybę, tikriausiai, labai suklystų.

Laikas nuo laiko reikia atkreipti dėmesį į gyvenimo nesklandumus, pagalvoti, kas buvo prarasta, atskleisti savo pačių pusiausvyros trūkumą ir taip mėginti rasti širdies ramybę.

Užpildyta diena, kai stengiamasi padaryti kiek galima daugiau, iš karto rūpinantis tūkstančiu dalykų, gali pasirodyti besanti visiškai tuščia. Rūpesčių daugybė, tačiau nėra, kas juos sujungtų į viena.

Be jokios abejonės, kartais tenka ištarti ir ne. Panašiai pasakė Jėzus apaštalams, atėjusiems pranešti, kad jo ieško tiek pagydytieji, tiek kiti, mačiusieji padarytus stebuklus: Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs.

Kartais reikia atsisakyti, kartais reikia mokėti prabilti kitaip. Ne visuomet pasitraukimas reiškia bėgimą nuo tikrovės. Gi skubota veikla dažnai gali tapti bėgimu nuo atsakomybės. Nebūtinai malda yra pasitraukimas nuo kasdienybės. Būna, jog ir pareigų atlikimas reiškia bėgimą nuo savęs.

Bene aktualiausia mūsų dienų žmogui, siekiančiam suvokti save, kaip asmenybę, būtų sugebėjimas atkreipti dėmesį į šios dienos Evangelijos ištraukoje minimą Jėzaus sprendimą: Eikime kitur...

Jis leidžiasi mokinių raginamas, tačiau nesileidžia įkalbinėjamas. Jis palieka nuošalią vietą, kurioje meldėsi, bet negrįžta ten, kur apaštalai tikėjosi būti pagarbinti šalia Jo.

Kristus nepasiduoda lengvam entuziazmui. Jam nereikia pašlovinimų ir pagarbinimo šūkių. Jam nerūpi išvakarėse laimėtas populiarumas.

Išganytojas keliauja į gretimus miestelius. Jis eina pas žmones, ten, kur nori, susitiks tuos, kuriuos nori, o ne tuos, kuriuos jam pakiša kiti. Iš susižavėjusių žmonių kupinos aikštės Jis pasitraukia į dykumą. Iš dykumos eina kitur. Nepagaunamas, nesupančiojamas, nenumatomas Dievas...

Meilės ir laisvės paslaptis visuomet glūdi sugebėjime peržengti jau paruoštas schemas. Tikras krikščionis visuomet jaus, kur reikia jo pagalbos ir ras būdų realizuoti savo tikėjimo reikalavimus. Aišku viena: krikščionis privalo eiti pirmyn, vis kitur. Jis, panašiai kaip ir Jėzus, gali pasakyti: Juk tam esu atėjęs. Jei krikščionis sustoja, netenka pusiausvyros, o stovintį žmogų paimti į vergiją labai jau lengva.

Ketvirtasis eilinis sekmadienis

Kafarnaume šeštadienį nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. (Mk 1, 21-28).

DIDYSIS PRANAŠAS

Išrinktoji tauta savo istorijoje ypatinga garbe apgaubdavo pranašus. Tiesa, patys pranašai savo gyvenime tos garbės beveik niekada nepatirdavo, priešingai, dažniausiai juos persekiodavo ir žudydavo. Nieko nuostabaus. Dievas juos pašaukdavo, kad jie priekaištautų už prasižengimus ir apvalytų nuolat iškreipiamą mintį apie laukiamąjį Mesiją. Taigi, jie ryžtingai stodavo prieš visokius iškrypimus tokiame svarbiame dalyke, prieš mėginimus pakeisti Dievo mintį, kuriuos pakišdavo tai vienų egoizmas, tai kitų nacionalizmas, tai trečiųjų politinis atsargumas.

Pranašai buvo savo tautos vaikais, o kartu ir Dievo žmonėmis - tais, kurie visuomet praaugdavo savo tautos viena kitą paneigiančių politinių programų ir jas sekančių įvykių painiavą. Jie praaugdavo egoistinį sugebėjimą žiūrėti vien savo interesų, iškildavo virš rūpestingai statomos sočios turtuolių ramybės, paremtos vargšų ir beginklių išnaudojimu. Jie pranokdavo kitus savo sugebėjimu plačiau žvelgti į ateitį, mokėjo suprasti susipynusius tikrovės reikalus ramiai, tarsi iš atstumo, žvelgiant į ateities perspektyvą. Taip žvelgiant į problemą, matoma visuma, joje įmanoma išskirti svarbius ir nesvarbius dalykus, o taip pat ir galimybę atstatyti tvarką. Dovana žvelgti iš aukščiau, sugebėjimas spręsti iš atstumo - tai pašaukimas. Kiekvienas iš pranašų suprato esąs pašauktas tokiai veiklai. Tai buvo tie, matantieji, kaip juos kažkada vadindavo, tie vieninteliai, kuriems buvo duota įžvelgti toliau ir aiškiau. Taip buvo dėl to, kad pranašai praaugdavo savo laikų mąstymo lygį. Pašauktieji, regėtojai, aiškiaregiai, Dievo žmonės - taip juos vadina įkvėptosios Knygos. Kaip tik jie sugebėjo matyti tai, kas jų tautos gyvenime buvo svarbiausia - išrinkimas ir Pažadas - tai buvo tvarkos pagrindas, aukščiausia vertybė, kuria remiantis, buvo galima viską atstatyti. Todėl į pranašą ir buvo žiūrima kaip į tą, kuris mato. Aišku, tokio požiūrio laikėsi tiktai tie, kurie troško matyti ir žinoti daugiau, negu siūlė pasaulis. Tačiau ne visi norėjo matyti ir žinoti daugiau, negu buvo naudinga jiems patiems. Todėl pranašas vienų buvo gerbiamas, o kitus baugino savo kalbomis.

Pranašai, tie Dievo žmonės, pašaukti ginti tiesą, neišvengiamai įsipykdavo žmonėms, ir todėl daugelis juos laikė priešais. Laikė religijos, tėvynės, tautos priešais - priklausomai nuo to, kam kuo buvo naudingiau pridengti savo paties interesus nuo jų veiklos. Taip, pranašai atsisakydavo savo asmeninio gyvenimo, pilnai atsiduodavo tai idėjai, kuriai tarnavo - tačiau kiti?.. Ar daug žmonių sugebės aukštesniems tikslams pajungti savo veiklą? Kaip tik ginant save ir teko šalinti pranašus, juos kompromituoti, iš jų šaipytis ir mažinti jų autoritetą. Arba žudyti… Kristus kaip tik tą ir prikaišios savajai tautai, kai savo viešosios veiklos pabaigoje pasakys jos vadovams: Štai aš siunčiu pas jus pranašus, išminčius ir mokytojus. Vienus jų jūs užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite savo sinagogose ir varinėsite iš miesto į miestą. Vien tik tada, kai pranašų nebebūdavo gyvųjų tarpe, buvo galima nesirūpinti tuo, ar auga jų autoritetas - nes jis privalėjo augti ir įsišaknyti sąmonėje tos tautos, kurios gyvenimo centru buvo Išganytojo pažadas ir sandora su Aukščiausiuoju.

Kristus, pradėdamas savo viešąją veiklą, panoro panaudoti savo pasiuntinybei jau egzistuojantį visuomenėje pranašo autoritetą. Tai buvo pagrįsta psichologiškai, tačiau jei pranašams tai buvo įėjimo į savo tautą tašku, Kristus tai panaudoja kaip išeities tašką. Išganytojas savo pasiuntinybę pradėjo ten, kur baigėsi pranašų pasiuntinybė, nuo to momento, kur susitiko pranašystė ir jos išsipildymas: Viešpats, tavo Dievas, pažadins tau pranašų iš tavo tautiečių, iš brolių tavųjų,- kalbėjo kažkada Mozė savajai tautai.- Jo klausykite. Toliau jau pats Dievas kreipiasi į Mozę: Į jo lūpas įdėsiu savo žodžius… Kas nepaklausys mano žodžių, kuriuos jis skelbs mano vardu, tą aš patrauksiu atsakomybėn. Toji pranašystė išsipildė, kai pasaulyje pasirodė Kristus, per kurį Amžinasis prabilo pilniausiai ir autentiškiausiai.

Taigi, Kristus išėjo pas žmones… Jie įžvelgė Jame pranašą, netgi daugiau, nes jis mokė, kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Kas gi čia?- klausinėjo vienas kitą,- Naujas mokslas su galia?! Taigi, pranašas, bet tuo pačiu tarsi kažkas didesnio. Tačiau kas? Sekmadienių prieš Gavėnią Šventųjų Mišių liturgija palaipsniui mums atsako į šį klausimą. Tai Pranašas, Stebukladarys, Viengimis Tėvo Sūnus, ir tik paskui, supratus šias tiesas, veda mus į Gavėnios pasaulio tiesas.

Taigi, Kristus buvo pastebėtas, kaip didelis pranašas. "Didis pranašas atsirado mūsų tarpe" ir "Dievas aplankė savo tautą",- kalbėjo tie, kurie laidojo prikeltąjį jaunikaitį iš Najino. Kokia buvo dažniausia tokio tvirtinimo priežastis? Visų pirma, Mokytojo iš Nazareto gerumas. Jis kėlė pasitikėjimą ir atkreipė dėmesį į tai, ką Kristus kalbėjo - apie didelius dalykus, kurie vyksta žmogaus sielos gelmėse. Kalbėjo apie tai, ko žmogus trokšta, ką nujaučia, ką myli. Todėl žmonės ir įžvelgė Jame kažką didelio, o kartu savo. Vadino Jį pranašu. Dideliu pranašu.

Stebina tai, kaip pedagogiškai, palaipsniui Kristus vedė savo tautą į paslaptį apie save. Jis nieko neprimetė, nieko nevertė daryti. Jis norėjo, kad žmonės patys pažintų tiesą. Jis tiktai sudarydavo tam prielaidas, tiesė kelią, kuriuo žengti kvietė, bet nevertė. Taip Dievas elgiasi visuomet. Jis gerbia žmogų, nenori būti Dievu, kuris gerbiamas verčiant ir mylimas liepiant. Ko verta tokia meilė, kuri nėra meilė iš pasirinkimo, ir toks tikėjimas, kuris nėra pasirinktas laisvai? Toks požiūris yra neteisingas, svetimas žmogui ir visam tam, ką turi įkvėpti tikėjimas. Todėl ir Kristus žmogišką dėmesį veda etapais, o iš žmogaus reikalauja tik iš anksto nesipriešinančios geros valios. Mes netgi suvokti negalime, kaip toli, bandant pažinti tiesą, galima nužengti šiuo keliu.

Tas kelias tebesitęsia. Jis - tai nepaliaujamas Dievo pažado vykdymas, Kristaus pažinimo procesas, kuris tebėra lygiai toks pat sunkus, kaip ir išrinktajai tautai laukiant Kristaus atėjimo, ir žadantis gražius - daug gražesnius už tikėtuosius - rezultatus.

Mes taipogi turime pranašų - žmonių, kurie mato ir supranta. Jie irgi yra pašaukti, kitaip sakant, apdovanoti supratimo, kas yra svarbiausia mūsų laikais, charizma. Mūsų laikmetyje, taigi, visuotinio žmonių sumaterialėjimo, egocentrizmo įvairiose gyvenimo filosofijose, pirmenybės vartotojiškam egzistencijos modeliui suteikimo, vienos kitai prieštaraujančių pasaulėžiūrų ir pasaulio vystymosi koncepcijos programų, o visame tame ir atskirų žmonių bei visuomenės grupių supriešinimo epochoje. Visa tai skiria žmogų nuo žmogaus, atitolina žmones vieną nuo kito. Todėl tikriausiai būdingas mūsų laikų ženklas yra visuotinė tų vienas kitam tolimų žmonių pagarba kiekvienam pasireiškiančiam tikram gerumui ir autentiškiems žmonių pasišventimo vienas kitam pavyzdžiams. Pripažįstant tą dar likusią vertybę, ir pripažįstant ją visiems žmonėms, besilaikantiems skirtingų pažiūrų, mes visi vienijamės. Ta dar likusi vertybė - jautrumas gėriui - mus jungia ir liudija, kad dar esame artimi vienas kitam, ar bent to artumo trokštame. Todėl kaip tik šiandien Kristus yra reikalingesnis pasauliui, negu bet kada anksčiau. Kuo labiau mes tolstame vieni nuo kitų, tuo labiau mums reikalingas Jis.

Taigi, šiandieninė Jėzaus istorija - tai žmonių tolimo vienas nuo kito procesas, ir, kartu, minties apie tai, jog Jėzus yra mums reikalingas ir išreiškia žmonių broliškumo idėją, gilinimas ir sukonkretinimas. Jėzus ir yra to broliškumo viltis. Taip šiomis dienomis pažįstamas Jėzus iš Nazareto, taip vyksta dabartinis Jo gyvenimas mūsų laikais. Tuo tarpu žmonės, kurie savo elgesiu primena pasauliui Kristų, kurie realizuoja visuotinio broliškumo, meilės ir taikos idėją - jie yra mūsų laikmečio pranašai, mūsų laiko ženklai. Katalikė vienuolė motina Teresė iš Kalkutos, jau miręs gydytojas protestantas Albertas Šveiceris, indų dvasinis vadovas Gandi, pranciškonas Maksimilijonas Kolbė, protestantų pastorius, Amerikos negrų vadovas Martinas Liuteris Kingas - ir daug daug kitų, kurie gyveno ar gyvena tarp mūsų - tai mūsų laikų pranašai. Jie primena šiuolaikiniam pasauliui tai, kas sudaro krikščionybės esmę. Juose - netgi ir nekrikščionyse - Kristus tampa kaskart artimesnis ir labiau reikalingas, trokštamas ir laukiamas. Taip, kaip tai buvo prieš amžius, kai Jis dar turėjo ateiti. Taip yra ir šiandien - juk Jis nepaliaujamai ateina į pasaulį.

Antrasis eilinis sekmadienis

Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“). (Jn 1,35-42)

SVARBIAUSIAS SUSITIKIMAS

Dažnai pasitaiko, kad žmogus tiki, jog apie Dievą žino viską ar beveik viską. Taip būna iki tol, kol iš tiesų jis nesusiduria su Dievu… kol Dievas asmeniškai nesikreipia į jį per laiko ženklus… kol nepasigirsta Dievo balsas, pažadindamas iš įpročio ar amato miego.

Gali susidaryti įspūdis, kad gerai pažįstame Dievo valią. Toks įspūdis išsisklaido iškart, kai į gyvenimą iš tiesų ateina Dievas… kol Jis neprabyla į sąžinę… kol nesuvokiame, jog šį kartą Dievo valia tiesiogiai paliečia mus, o mes visiškai esame tam nepasiruošę ir pasimetę.

Iš tiesų nėra lengva išgirsti Dievo balsą, nes Jis kalba ne šventųjų knygų sakiniais ir nebūtinai laikosi mišiolo bei apeigynų nuorodų. Kur kas dažniau Jis pasirenka tarmiškus sakinius ir svarbiausia: prabyla ne tiek į ausis, kiek į širdį.

Kaip bebūtų, susitikimas su Dievu, kiek mes jam besiruoštume ir kaip jį beplanuotume, visuomet yra netikėtas. Tiesa, šiuo atveju kalbame ne tiek apie mirties valandą, bet apie susitikimą su Juo gyvenimo kelyje.

Kiek stebina apaštalo Jono tikslumas, kuris savo Evangelijoje, aprašydamas pirmųjų mokinių susitikimą su Jėzumi, pastebi: Buvo maždaug dešimta valanda.

Evangelijos prologe jis pasakoja apie Žodį, kuris buvo nuo amžių, apie Žodį, kuris buvo Dievas.

Šis Amžinasis Žodis, peržengiantis visų laikų ribas, įeina į žmonių istoriją, tampa konkrečios asmenų grupelės gyvenimo dalimi taip, kad tą įvykį galima nusakyti net konkrečiu matu: Buvo dešimta valanda.

Iš tiesų tai pasakojimas apie Dievo troškimą įsijungti į žmogaus gyvenimą, keliauti su juo visais žemės keliais, gaivinti jo dvasią ir globoti savo galybe.

Be tokio susitikimo žmogus niekuomet nebus laimingas. Jam amžinai trūks suvokimo, kad jį globoja aukštesnė galybė, jis stokos tikros drąsos ir pasitikėjimo. Jis jausis kažkiek pamirštas ir nelaimingas.

Tos laimingos susitikimo su Dievu akimirkos, vadinamosios dešimtos valandos, negali pakeisti jokia mokykla ar universiteto studijos.

Galime visą gyvenimą studijuoti išminčių raštus, ištisus dešimtmečius rūpintis praktikuoti dorybes, tačiau jei trūksta to dešimtos valandos susitikimo, visą laiką būsime praleidę veltui.

Žmogus praleidžia šešis metus seminarijoje, studijuoja universitete, gauna kunigo šventimus, dirba savo darbą, tačiau iš tiesų savo kunigystę išgyvena tik tada, kai ateina dešimtos valandos susitikimas, kai jauti, jog iš tiesų Dievas gali pakeisti ir keičia žmogaus gyvenimą.

Išgyvenęs tokį susitikimą, žmogus žino, kad tikėjimą reikia perduoti ne kaip saugomą ir nepaliestą lobį, bet kaip savo gyvenimą, gyvą žodį, kuris gali kitame pažadinti geresnio, doresnio gyvenimo ilgesį.

Mes išliekame ištikimi Tradicijai ne tuomet, kai ją saugome ir perduodame kitiems, nieko nepakeisdami, bet tada, kai jos laikomės ir leidžiame jai nušviesti savo kasdienybę. Tai įmanoma padaryti tik tuomet, kai iš tiesų nuoširdžiai galime paliudyti, jog įvyko tai, ką šio sekmadienio Evangelijoje girdime iš apaštalų lūpų: Radome Mesiją!

Radome… Tai reiškia, jog leidome Dievui vadovauti mums, jog žinome, kad Jis yra pats svarbiausias, kad tik su Juo galime būti laimingi. Ir tegul niekas nesako, jog tai tik paprasta tikėjimo apraiška, ypač jei tikėjimu vadiname tik kasdieninę maldą ir bažnyčios lankymą…

Tai ne žodžiai iš šventųjų knygų, bet žmogiškas džiaugsmas, suvokus, kad nuo tos akimirkos bus kur kas lengviau eiti per gyvenimą… ne tik mums, bet ir kitiems, esantiems šalia mūsų.

Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1-12)

DIEVO IEŠKOJIMAS

Minint Viešpaties Apsireiškimo iškilmę, neįmanoma tylomis apeiti trijų išminčių, atvykusių pagarbinti gimusio Jėzaus.

Šie paslaptingi keliautojai - mėgstami dailininkų ir legendų rašytojų personažai, tačiau atrodo, jog jų vaizdavimas kiek prasilenkia su evangeliniu pasakojimu. Evangelistas Matas nieko nepasakoja apie karavanus ir gausią palydą, bet aiškiai pabrėžia: tai žmonės, mokantys nesustoti vietoje, sugebantys ieškoti.

Išminčiai gavo pranešimą ir leidosi kelionėn. Nors gautąjį ženklą jie ir vadina žvaigžde, vis tiktai panašu, jog tai nebuvo kažkas ypatingo, galėjusio sujudinti visus. Veikiau tenka galvoti apie tylų pranešimą, įžiebiantį sieloje ilgesį ir verčiantį leistis ieškoti tiesos.

Taip prasidėjo kelionė šių žmonių, palikusių namus, pasiryžusių iškęsti kitų pašaipas, rizikuoti, nežinant, kur juos nuves sieloje spindinti žvaigždė.

Kilni išminčių laikysena ypač išryškėja, lyginant juos su Rašto aiškintojais, kuriuos skubiai sušaukė Erodas. Rašto aiškintojai galėjo pateikti gana tikslią informaciją apie gimusį Mesiją, jie žinojo viską, tačiau niekaip neįstengė atsitraukti nuo savo knygų, nuo jau įprasto gyvenimo būdo. Jie verčiau leido kitiems keliauti ir ieškoti.

Todėl Dieviškąjį Kūdikį ir randa jo ieškantieji: iš toli atvykę išminčiai, nepasitenkinę tuo, kas jiems buvo paskaityta knygose.

Taip trys išminčiai tampa dabarties krikščionių mokytojais.

Ko gero, mums visiems reikia iš jų pasimokyti sugebėjimo eiti pirmyn ir nesustoti, atradus tiesą.

Vargas kiekvienam, sustingusiam tikėjimo kelyje.

Deja, kai kurie krikščionys savo elgesiu sudaro įspūdį, kad jau yra viskuo patenkinti: jie rado tiesą ir jaučiasi galį pailsėti.

Tiesa, daugeliui šis poilsis reiškia, tegul ir neišsakytą, meilę saugumui, pastovumui, bet vargu ar tai galima būtų pavadinti meile tiesai. Nė vienas, mylėdamas tiesą, nesutiks likti vienoje vietoje. Būti krikščioniu, reiškia - visąlaik ieškoti Dievo, o ne Jį stengtis pasilaikyti sau.

Tikras krikščionis niekuomet nepasakys, kad jau žino viską.

Kiekvienas tikintysis turėtų stengtis išsivaduoti iš iliuzijos, kad, kartą įtikėjęs, jau yra apsaugotas nuo priešingų nuomonių vėjų. Tikėjimo kelyje tenka išdrįsti kiekvieną dieną su visu atsidavimu ieškoti Dievo.

Juk ir tuomet, kai kalbama apie tikėjimo liudijimą pasaulio akyse, tenka pripažinti, kad krikščionis tinkamai paliudys Dievą ne tada, kai prieš visus stengsis pasirodyti dvasiniai turtingu žmogumi, kuris jau pažino tiesą, bet tada, kai drauge su kitais, nusižeminęs, ieškos vis gilesnio tiesos pažinimo.

Taip, apie trijų išminčių kelionę klausytis įdomu, tačiau kai tokia kelionė siūloma mums, į širdį skverbiasi nerimas ir baimė.

Vis tiktai vertėtų nepamiršti, jog žmogui, pasiryžusiam ieškoti Dievo, visuomet iš dangaus siunčiama pagalba.

Ne iš karto galėtume pasakyti, ar labiau mes ilgimės Dievo, ar Dievas labiau trokšta būti kartu su mumis.

Bet kuriuo atveju, ryžęsi leistis kelionėn, galiausiai nustembame, kad Dievas mūsų jau laukia, taip kaip laukė trijų išminčių apsilankymo Betliejaus prakartėlėje.

Taip atsitinka todėl, kad ilgesį ir norą ieškoti mūsų širdyje įžiebia pats Dievas.

Bet kuriuo atveju, pati gražiausia dovana, kurią galėtume paaukoti Viešpačiui, tai - leistis surandamiems. Dievas atėjo į pasaulį vargingoje aplinkoje. Dar daugiau - sutapatino save su vargšais. Tačiau Jis niekuomet nesutiks, kad žmogus jį paliktų tokioje situacijoje. Jam reikia tikrų namų, kuriuos galima rasti žmogaus širdyje. Reikia tik, kad ir mes ieškotume Dievo, norėtume, kad Jis mūsų širdyje gyventų.

Pagrindinis Skelbimai Vyskupijos naujienos Istorija Sekmadienio mintys Meditacijos Už gyvybę Parapijos laikraštis Bendruomenė Sakramentai Vaikų ir jaunimo choras Parapijos choras Maldos grupelė Renginiai Galerija Atlaidai Pamaldų tvarka Kontaktai